Alfonsas Norvaišas

Apie mane

Alfonsas Norvaišas

Esu Alfonsas Norvaišas – kūrybingas reklamos specialistas / istorijos entuziastas / verslininkas ir t. t., viešai dalinuosi savo gyvenimo istorija, patirtimis ir vertybėmis. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi unikalią istoriją, kuri verta būti išgirsta – ši svetainė skirta mano kelionei, pasiekimams ir įžvalgoms pristatyti.

Gimiau 30.06.1974 Balėnėlių km. Mažeikių raj., augau Laižuvos mst. Mažeikių raj., o gyvenimo kelyje teko patirti tiek iššūkių, tiek prasmingų atradimų. Esu įsitikinęs, kad atvirumas ir žinojimas, iš kur ateiname, padeda mums geriau suprasti, kas esame šiandien.

Šioje svetainėje dalinuosi savo biografija, nuotraukomis, svarbiausiais gyvenimo įvykiais ir mintimis apie tai, kas man svarbu. Jei turite klausimų ar norite susisiekti – drąsiai rašykite!

Mano gyvenimo istorija

Nuo mažens buvau darbštus ir veiklus. Dar būdamas vos 6–7 metų, eidavau pas kaimynus siūlyti savo pagalbą – aišku, už tai dažnai sulaukdavau mažo atlygio. Augau gausioje, bet nepasiturinčioje šeimoje – mūsų buvo net septyni: tėvai, aš, mano sesuo ir trys broliai. Tėvai daug dirbo, kad mus išlaikytų. Mama buvo pagrindinė šeimos darbininkė, o tėtis, nors ir buvo šiek tiek laisvesnio būdo, buvo mūsų šeimos dalis iki 2013 metų, kai jis mirė.

Nuo mažų dienų buvau prie technikos – jau vaikystėje vairavau traktorius ir net sunkvežimius, tokius kaip GAZ-52 ar ZIL. Kad pasiekčiau pavaras, tekdavo nulipti nuo sėdynės – tuomet beveik nieko nematydavau per langą, bet važiuodavau toliau. Mūsų šeima laikė daug gyvulių, tad vasaros reiškė darbus pievose ir daržuose. Tai buvo mūsų kasdienybė, kuri išugdė atsakomybę ir darbštumą.

Baigęs Laižuvos devynmetę mokyklą, stojau į Mažeikių proftechninę mokyklą. Po 10 klasės pradėjau dirbti Laižuvos kolūkyje. Tada prasidėjo permainos – griuvo Sovietų Sąjunga, darbai keitėsi vienas po kito, kol galiausiai atsidūriau automobilių perpardavinėjimo versle. Jaunystėje gyvenimas atrodė kaip nuotykis – laisvas vaikinas, keičiau automobilius kelis kartus per dieną. Daugelis pavydėjo, bet realybėje vos išgyvendavau.

1997 metais vedžiau ir su žmona apsigyvenome Mažeikiuose. Įsidarbinau Mažeikių kelių valdyboje, o netrukus gimė mūsų pirmoji dukra. Supratome, kad norime gyventi savo kieme, todėl nusipirkome seną, apleistą namą Laižuvoje. Beveik visus remonto darbus dariau pats – jaunai šeimai pinigų viskam neužteko. Su pirmąja žmona pragyvenome iki 2010 metų, susilaukėme trijų dukrų, tačiau galiausiai nusprendėme skirtis.

Netrukus sutikau kitą moterį, kuri 2012 m. gruodžio 12 d. tapo mano antrąja žmona. Nuo 2011 metų gyvenome Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 2015 metais įstojau į partiją „Die Anheit“, tačiau po metų supratau, kad politinė sistema kupina tuštybės ir manipuliacijų.

Nuo 2017 metų pradėjau domėtis Lietuvos politika ir aktyviai ginti žmogaus teises. Su bendraminčiais net svarstėme steigti partiją, bet supratome, kad partijos tapo pagrindiniu įrankiu Lietuvos naikinimui. Todėl atsisakėme šios minties ir vietoje to pradėjome aktyvų visuomeninį judėjimą – per susitikimus, „Zoom“ pokalbius, keliones po Lietuvą, kalbėjausi su žmonėmis apie esamą situaciją ir politines apgaules.

Trumpai buvau įstojęs į Lietuvos visuomenės tarybą, bet ilgainiui ir ten pamačiau tą pačią schemą – siekį patekti į „šiltas vietas“, o ne dirbti tautos labui. Todėl pasitraukiau. Su bendraminčiais nusprendėme, kad atėjo metas imtis realių veiksmų – 2022 m. gruodžio 26 d. paskelbėme apie Suverenios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės (SNLV) įkūrimą.

Pirmiausia buvau vyriausiasis pirmininkas, o po rinkimų, 2023 m. kovo 1 d., tapau pirmuoju SNLV Prezidentu. Tačiau Prezidento pareigos atnešė ne tik atsakomybę, bet ir sunkumų. 2022 m. liepą išsiskyriau su antrąja žmona – nesugyvenome. Persikėliau į Šveicariją, kur pradėjau naują gyvenimo etapą.

Tuo pat metu man ir mūsų komandai buvo pradėtos teisminės bylos – mane nuteisė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu bei skyrė baudą. Aukščiausiasis teismas vėliau baudą panaikino, bet laisvės atėmimo bausmė liko galioti. Kadangi gyvenau Šveicarijoje, Lietuvos institucijos manęs negalėjo pasiekti. Tačiau 2024 m. birželio 1 d. paskelbus mūsų SNLV Konstituciją, Lietuvos valdžia sugriežtino įstatymus ir už tokią veiklą pradėta taikyti bausmė iki gyvos galvos.

Rugpjūtį Šveicarijos policija konfiskavo dalį mano elektronikos ir dokumentų. Tuo metu sutikau žmogišką ir nuoširdų pareigūną, kuris mane perspėjo: „Nesistenk bėgti – nepavyks.“ Visgi aš pasirinkau kitą kelią – pasikliaudamas sąžine, teisingumu ir tikėjimu, nusprendžiau, kad mano kelias veda į Baltarusiją.

Kaip sakoma – tarėm ir padarėm. Bet tai jau kita istorijos dalis.